Šaltinis: https://www.zmones.lt/
Autorius: Grytė Liandzbergienė
„Sportas suvienija žmones net ir sunkiausiais laikais“, – nedvejodami tvirtino tinklininkai mėgėjai iš įvairių Europos miestų, praėjusį savaitgalį suvažiavę į Vilnių. Kovo 11–12 dienomis sostinėje vyko II tarptautinis vyrų ir moterų salės tinklinio turnyras „Laimė Cup 2022“.
Tarptautinį turnyrą organizavo moterų tinklinio klubas „Laimė“, Vilniuje gyvuojantis jau trylika metų. Jis vienija įvairaus amžiaus moteris – pedagoges, verslininkes, teisininkes, vadybininkes, jaučiančias aistrą tinkliniui.
„Sportuoti mums išties yra laimė, – sako klubo vadovė Rūta Maslauskienė. – Komandos branduolį sudaro įvairių Lietuvos tinklinio mokyklų auklėtinės, anksčiau profesionaliai žaidusios tinklinį, negalinčios be jo gyventi ir dabar. Stengiamės išlaikyti gerą formą, sportuojame bent dukart per savaitę ir, žinoma, organizuojame sporto renginius, į kuriuos pasikviečiame bendraminčių.“
Keliami gražūs tikslai: siekiama skatinti žmones sportuoti, pritraukti kuo daugiau jaunimo, populiarinti tinklinį ir, be abejo, įrodyti, kad amžius sportui – ne riba. Dalį lėšų renginiams finansuoti skiria Sporto rėmimo fondas.
Tarp „Laimės“ suorganizuotų – seminarai jaunimui antidopingo ir sveikos mitybos temomis, tradiciniai salės ir paplūdimio turnyrai mamoms ir dukroms „Laimės kartos“, tinklinio turnyras „Laimė Mix“, kuriame rungtyniauja mišrios vyrų ir moterų komandos.
„Laimė Cup“ – didžiausias iš visų klubo renginių. Pirmąsyk jis įvyko 2020-ųjų kovą: suvažiavo keliasdešimt tinklinio mėgėjų komandų iš įvairių šalių, tarptautinis turnyras buvo tikrai sėkmingas, tačiau iškart po jo pasaulį sukaustė koronavirusinės infekcijos pandemija ir sporto renginiai buvo atšaukti neribotam laikui.
„Planuoti šiųmetį „Laimė Cup“ turnyrą pradėjome anksti, atsargiai svarstėme datą: pasirinkome kovo vidurį, kai pandemija, tikėjomės, bus kiek aprimusi. Ko tikrai nenumatėme – kad labiausiai teks baimintis ne pandemijos, o karo, – prisimena klubo narė Vilma Bružienė. – Į šį turnyrą turėjo atvažiuoti ir dvi komandos iš Ukrainos. Deja, neatvažiavo, nes vyrai išėjo į karą, o moterys liko saugoti namų ir su mumis palaiko ryšį tik per socialinius tinklus. Siunčiame visokeriopą palaikymą – jiems tai labai svarbu.“
Turnyras vis dėlto įvyko ir dalyviai labai džiaugėsi turėdami progą susiburti po taikia sporto vėliava. Į Vilnių suvažiavo šešiolika vyrų ir moterų komandų iš Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos: dvi dienas varžėsi Vilniaus kolegijos sporto salėse.
„Tikrai smagu, kad mums pasisekė. Juk laikai dabar nelengvi: jau daug turnyrų šiemet buvo atšaukta, – patirtimi dalijasi svečias iš Lenkijos, komandos „Kurpie Volleyball“ narys Michalas Eliaszas. – Apmaudu, kad mūsų draugai tinklininkai, su kuriais anksčiau susitikdavome varžybose: baltarusiai, rusai, ukrainiečiai – šiuo metu negali net pagalvoti apie sportą. Belieka tikėtis, kad tai netrukus baigsis.“
Michalas – informacinių technologijų specialistas, dirbantis didelėms tarptautinėms kompanijoms, tačiau visada randantis laiko savo aistrai – tinkliniui.
„Šįsyk puikiai pasivaržėme su niekada anksčiau nesutiktomis komandomis: jie geri žaidėjai, bet mes pasirodėme geriau, – šypsosi. – Laimėti malonu, bet iš tiesų tai nėra pagrindinis tikslas. Svarbiausia – būti tarp bendraminčių, kartu pažaisti, pažinti kitas šalis, sutikti draugų. Turnyruose ne vien rungtyniaujame – niekada nebūna taip, kad susirenkame tik žaisti ir po varžybų iškart išsiskirstome namo: mes bendraujame, vakarojame, geriau pažįstame vieni kitus. Šįsyk, turėdami laisvo laiko tarp rungtynių, vykome į ekskursiją su gidu: maloniai pasivaikščiojome po Vilnių, išgirdome miesto istoriją. Surengėme palaikymo akciją Ukrainai, daug galvojame apie ten likusius draugus. Aistra sportui mus visus jungia.“
„Laimės“ klubo narei Renatai Šalkuvienei tinklinis ne vien hobis – realiame gyvenime ji yra tinklinio trenerė.
„Net nebeskirstau, kur darbas, o kur pomėgis, – tinklinis tiesiog tapo mano gyvenimo būdu, – teigia ji. – Tai universali sporto šaka, nes galima žaisti ir salėje, ir lauke, tinka įvairaus amžiaus, įvairios patirties, įvairių lyčių žmonėms. Tokie tarptautiniai turnyrai, kaip „Laimė Cup“, yra geras pavyzdys jaunimui: vaikai pamato, kaip žaidžia geriausios pasaulio komandos, kokia didelė, draugiška ir įvairiatautė yra tinklinio bendruomenė. Mano jaunosios auklėtinės irgi dalyvavo turnyre – padavinėjo žaidėjams kamuolius. Neabejoju, kad vieną dieną jos ir pačios norės jame žaisti.“
„Laimės“ tinklinio klubas aktyviai dalyvauja kitose šalyse rengiamuose turnyruose: moterys jau dabar planuoja, kaip šiemet rungtyniaus Latvijoje, Turkijoje ir Maljorkoje.
„Iš tiesų tai geriausia proga pasikviesti žmonių į savo šalies turnyrus, – tvirtina Vilma Bružienė. – Susitinki sportininkų, susidraugauji, pakvieti atvažiuoti į Lietuvą – daug kam tai būna pirmas kartas, jie pažįsta mūsų gimtinę kaip gražią europietišką šalį. Štai Rumunijos vyrų komanda, atvykusi pas mus šiemet, iki šiol nebuvo viešėjusi Lietuvoje. Rumunijos ambasadorius Cosmin George DINESCU surengė jiems priėmimą, atvažiavo pas mus žiūrėti varžybų. Rumunų komandoje yra keli verslininkai, su kuriais galėtume bendradarbiauti ne tik tinklinio aikštelėje: aš pati vadovauju „Ergolain“ įmonių grupei, gaminame biuro baldus, tad visi drauge apsilankėme mūsų biure, pasikalbėjome apie tai, kaip galėtume dirbti kartu. Kiekvienas susitikimas gali būti naudingas. Sportas sujungia žmones visomis prasmėmis.“
Dacianas Alecse, Rumunijos vyrų tinklinio komandos „LMV Tricolorul Ploiesti“ prezidentas, liko patenkintas viešnage Vilniaus turnyre.
„Jaučiamės puikiai: miestas labai gražus, sąlygos sportuoti labai geros, – giria. – Vyrų ir moterų komandas jau pažįstame iš ankstesnių turnyrų, smagu ir vėl susitikti. Net varžybose mums sekėsi: laimėjome trejas rungtynes iš eilės. Aišku, turėčiau sakyti, kad svarbiausia – dalyvauti, bet laimėti irgi svarbu. Man 52-eji, žaidžiu šioje komandoje jau vienuolika metų, joje turiu ir vyresnių, ir jaunesnių draugų. Rumunijoje vadovauju stambiai marmuro ir granito kompanijai. Rodos, gyvenime tikrai turiu ką veikti, tačiau tinkliniui tiesiog privalau rasti laiko. Sportas man kaip religija: kūnas reikalauja sporto, niekaip negalėčiau sustoti. Mėgstu vykti į turnyrus – tuomet sutinku daugybę žmonių iš įvairių šalių, kurie susikalba bendra sporto kalba. O kai rungiesi su geromis komandomis, ir pats tobulėji.“